Kuo skiriasi psichologas, psichiatras ir psichoterapeutas?

Kai kalbame apie psichikos sveikatos specialistus, paprastai turime omeny psichologus, psichiatrus ir psichoterapeutus. Pavadinimai skamba kiek panašiai, tad neretai gali kilti klausimas, kuo skiriasi šie specialistai ir kada į kurį kreiptis.

Psichologas – tai psichologijos bakalauro ir magistro studijas universitete baigęs psichikos sveikatos specialistas. Prischologai gali dirbti ne tik konsultavimo srityje (gali vesti mokymus, atlikti tyrimus, dirbti personalo skyriuose), tačiau šiuo atveju kalbame konkrečiai apie psichologinį konsultavimą pasirinkusius specialistus. Į šiuos specialistus galima kreiptis dėl depresijos, nerimo, miego sutrikimų, adaptacijos problemų ir galybės kitų sunkumų, susijusių su psichikos sveikata.

Psichiatras – tai medicininį išsilavinimą turintis ir psichiatro specializaciją pasirinkęs gydytojas. Nuo kitų psichikos sveikatos specialistų visų pirma skiriasi tuo, kad būtent psichiatrai diagnozuoja sutrikimus ir skiria gydymą vaistais. Pasireiškus psichozėms, haliucinacijoms, manijos epizodams, ilgai besitęsiančiai giliai depresijai, derealizacijos jausmui ar kitoms psichinėms būsenoms, kai sutrinka orientacija erdvėje vienareikšmiškai būtina kreiptis būtent į psichiatrus, kurie paskiria medikamentinį gydymą. Medikamentinis gydymas ypatinga svarbus ir tada, kai žmogus dar neturi vidinių resursų eiti į akistatą su psichologinėmis problemomis, o pradėjus veikti vaistams galima lygiagrečiai ieškoti ir psichologinių priežasčių psichoterapijoje.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad geriausias efektas gydant depresiją ar nerimo sutrikimus, kai skiriamas lygiagrečiai ir medikamentinis gydymas, ir psichologinis konsultavimas ar psichoterapija.

Psichoterapeutas – tai psichologijos magistro laipsnį ar mediko išsilavinimą turintis specialistas, papildomai kėlęs kvalifikaciją podiplominėse studijose, trukusiose ne trumpiau nei tris metus (tai ne akademinis, o kvalifikacinis laipsnis).

Būtent dėl šios priežasties nėra tokio dalyko, kaip tik psichoterapeutas: tai visada arba psichologas-psichoterapeutas, arba gydytojas-psichoterapeutas, arba psichiatras-psichoterapeutas. Psichologams nėra būtina būti psichoterapeutais, kad galėtų užsiimti psichologiniu konsultavimu, taigi tam tikra prasme tai yra savanoriškas tobulėjimas, žinių plėtimas ir įgūdžių gerinimas.

Galite atkreipti dėmesį, kad psichoterapeutai visada atstovauja kažkurią psichoterapijos mokyklą ir aiškiai apibrėžia, kokia samprata apie asmenybės struktūrą vadovaujasi: egzistencinė, psichoanalitinė, geštaltinė, kognityvinė ir elgesio ar kt.

Psichologai-psichoterapeutai taip pat kaip ir tiesiog psichologai neskiria medikamentinio gydymo (neišrašo receptų), ir gydymas vyksta kalbantis ir ieškant psichologinių ryšių, sąsajų, gyvenimo dėsningumų, mąstymo ypatumų, kartu išbūnant su sunkiomis emocijomis, emociškai palaikant sunkumų prislėgtą asmenį, tačiau psichoterapeutai pasirengę dirbti ir su asmenybės sutrikimais, kurie lėčiau pasiduoda pokyčiams.

Taigi apibendrinant – susiduriant su ribinėmis būsenomis, nebegebėjimu savęs valdyti ar sunkumais suvokti realybę vienareikšmiškai būtina kreiptis būtent į psichiatrus. Į šiuos specialistus taip pat vertinga kreiptis susiduriant su kitais – dažniau pasitaikančiais sutrikimais (tokiais kaip nerimas, depresija, miego sutrikimai) - ir norint būtent vaistų pagalba pagerinti savijautą.

Psichologai ir psichoterapeutai gydo per pokalbį ir su dažniausiai pasitaikančiais sunkumais ar gyvenimo iššūkiais galima kreiptis pas bet kurį iš šių specialistų, tačiau su asmenybės sutrikimais ar ypatumais dirba būtent psichoterapeutai.

Ir galiausiai padrąsinimas – susiduriant su psichologiniais sunkumais, geriau kreiptis pas bet kurį iš šių specialistų, nei iš viso nesikreipti. Drąsos.

Situacijos interpretavimas

"Mano gyvenime buvo tiek daug baisių nelaimių, kurių dauguma taip ir neįvyko" - ši prancūzų filosofo Montaigne citata puikiai įliustruoja minčių galią sukurti baisius scenarijus, kančią ir nerimą, kuriems realybėje nėra pagrindo. Kodėl taip atsitinka? 

Gana įprasta manyti, kad aplinkybės, aplinkiniai ar susiklosčiusios situacijos tiesiogiai lemia ir yra atsakingi už mūsų savijautą. Visgi abejonių atsiranda imant lyginti asmenis, kurie į vienodą įvykį reaguoja visiškai skirtingai net tada, kai, rodos, įvykis visiems turėtų kelti vienodas emocijas. Pavyzdžiui, vienas, patyręs automobilio avariją, galvoja "Koks aš netikša, nesugebėjau išvengti nelaimės. Visada visos nelaimės užklumpa tik mane" ir jaučia liūdesį. Kitas, atsidūręs tokioje pačioje situacijoje, jaučia milžinišką pyktį, o galvoje nesiliauja mintys "Tai visiškai neteisinga! To dar betrūko, kad man sugadintų dienotvarkę tas išsiblaškėlis. Parodysiu jam jo vietą!". Iš tiesų retais atvejais galimas net ir gilus palengvėjimas, pikdžiuga ar net džiaugsmas, jei tądien išgyventas itin stiprus konfliktas su partneriu ir mašinos įbrėžimas gali "pasitarnauti" kaip laukta pasyvios agresijos partneriui forma.

Taigi savijauta yra susijusi ne tik su pačiu įvykiu, bet ir su tuo, kaip INTERPRETUOJAME realybės įvykius. Būtent ši interpretacija daro labai didelę įtaką tam, kaip mes jaučiamės ir kokius veiksmus pasirenkame daryti atsižvelgdami į savo savijautą.

Į šią tendenciją dar praėjusiame amžiuje atkreipė dėmesį žymus JAV psichoterapeutas A. Beck dirbdamas su depresiją ar nerimą patiriančiais žmonėmis. Jis pastebėjo, kad pacientai patiriamus išgyvenimus interpretuoja labai tendencingai ir šių sutrikimų pagrindą sudaro būtent mąstymo sutrikimas, todėl svarbu atkreipti dėmesį į šių interpretacijų tendenciškumą ir rasti kitas, labiau tikėtinas alternatyvas, kurios labiau atitinka objektyvią realybę. "Aš niekada nieko nepadarau gerai". Ar tikrai? O gal yra bent vienas dalykas, ką sugebėjote? "Gavau 8 už kontrolinį, taigi niekada neįstosiu į universitetą." Patikrinkime: ar tikrai eilinio kontrolinio pažymys yra tiesiogiai susijęs su taip toli siekiančiomis neigiamomis pasekmėmis? O galbūt pažymys reiškia tik tai, kad kitam kontroliniui bus naudinga daugiau pasimokyti, jei norisi aukščiausių balų? Toks kognityvinių įgūdžių treniravimas padeda mažinti depresijos bei nerimo sutrikimo simptomus, objektyviau vertinti realybę, ir apsaugoti save nuo galvoje susikurtos ar išdidintos kančios.

Tebūnie tai puikus padrąsinimas vietoj savikritikos ugdytis pozityvesnės kalbos su savimi įgūdžius ir pasistengti labiau save padrąsinti.